7. Tęsinys - „likimo brolių“ randasi daugiau

Istorija tęsiasi. Po paviešinto pasakojimo apie Edgaro Stanišausko keistoką bendravimą su žmonėmis, kuriuos neva jis globoja, randasi daugiau „likimo brolių“.

Mergina, atstovaujanti vieną bliuzo grupę, „Fluxus Ministerijos“ facebook puslapyje užtiko žinutę:

Iki FxM uždarymo laiko liko ne tiek jau daug, taigi paskubėk ir suorganizuok savo koncertą, parodą, performansą ar kitą veiksmą pas mus :)
Registruokis el. paštu e.stanisauskas@gmail.com

Duotu elektroniniu paštu išsiuntė užklausą su klausimais, kaip galėtų suderinti koncertą. Keletą dienų negavusi atsakymo, apie save priminė facebook kanale, po kvietimo žinute. Prie žmonių akių „Fluxus Ministerija“ lyg ir sureagavo, bet atsakymo, kaip suorganizuoti koncertą šiose meno erdvėse, mergina dar negavo iki šiol.

Taip sakant, paskubėkite, laiko liko ne tiek jau ir daug :)

6. Kodėl tai erzina?

Kas šioje situacijoje pykdo Nr1? Aš esu naglas, „pagyvenęs jaunuolis“, tad mano veiksmai buvo remiantys į kampą (skaityti nuo žemiausiai esančio įrašo). Įsivaizduokite kaip tokioje situacijoje elgtųsi jauna muzikinė grupelė? Vaikinai brazdina gitaromis ir iki pilnos laimės bei vizijų realizacijos jiems tereikia patalpų repeticijoms. Parašai tokiam Edgarui Stanišauskui, gauni gražių pažadų ir vėliau gali nebent draugams pasigirti, kad vos negavai vietos kone prestižiniame pastate. Nuoširdžiai abejoju, kad saujelė paaugliukų turės noro ir ryžto išzysti žadėtosios laimės. Lygiai taip pat nuoširdžiai tikiu, kad tokių istorijų yra galybė.

Kas šioje situacijoje pykdo Nr2? Veikėjai, kaip Edgaras Stanišauskas. Visi jų veiksmai panašėja į gražius ryšius su visuomene. Promo vaizdo klipuose jie sako didelius TAIP „veržlioms ir naujoms jaunimo idėjoms“, užsideda riebius pliusus dėl savo vykdomų socialinių akcijų, nors visus darbu atlieka atmestinai ir tik tiek, kiek reikia tvarkingam įvaizdžiui. Tokie asmenys vėliau tampa savivaldybės tarybos nariais, dar vėliau bėga į šiltesnes vietas, kol galiausiai rimtiems darbams tampa nebetinkami. Šių personų pagrindinė frazė „paskambink ryt“. Taip pat jie linkę numesti darbus nuo savęs kolegai, taip sudarydami sunkaus darbo įvaizdį. Dauguma jūsų tikrai esate susidūrę su tokio tipo darbuotojais, tad klausimas lieka atviras: ar kada nors situacija pasikeis ar visą gyvenimą teks skambinti ryt?

5. Raganų medžioklė baigėsi?

Ką gi, šiandien antradienis, rugpjūčio 16 diena. Edgaras Stanišauskas žadėjo grįžti iš atostogų ir išspręsti nebaigtus reikaliukus. Kadangi raganų medžioklė įgriso, nebelakstau su keliais telefonais ir nebegaudau „jaunimo iniciatyvų globėjo“. Tiesiog ramiai, keletą kartų skambteliu iš asmeninio telefonu.

Pasiūlęs atspėti kokie rezultatai, tikriausiai užduočiau patį lengviausią pasaulyje klausimą – savaime aišku, niekas net nesiruošia su manimi kalbėti. Tad sustoju ir pats savęs klausiu, o kas toliau?

4. Mistiniai kolegos kontaktai ir atostogos

Daugybė skambučių į orą su keletu netyčiom atsakytų laimingųjų. Smagiausia, kad kiekvienąkart kitame „laido gale“ įkvepiančiai nuvilnyja nedrąsus - „tai susiskambinkime ryt“.

Trečia savaitė ėjo į pabaigą. Savo kolegas užknisau, prašydamas porai minučių paskolinti telefonus (vis dar taikiau nežinomo numerio taktiką). Nusprendžiau nebetempti laiko ir baigti šią kovą su vėjo malūnais. Bet ką jūs sau galvojate, savaitės gale pagaliau prisiskambinu Edgarui Stanišauskui. Jis pažada suderinti, kad patalpas parodytų jo kolega, na ir standartinis - „paskambink ryt“. Kita dieną, vėl slapstymasis, bet šiaip ne taip, partiją laimiu aš ir neramus balsas pažada pats atsiųsti savo kolegos telefono numerį.

Turbūt nieko keista, kad nei sms žinutės nei elektroninio pašto su šia informacija negavau iki šiol.

Buvau užsibrėžęs šį „hobį“ baigti, bet paskutinis pažadas privertė pasijusti ypač kvailai, tad rašau paskutinį laišką.


Nežinau kodėl, ar dėl laiško bulvarinės antraštės, ar dėl šalto turinio atsakymą gavau keleto minučių bėgyje. Tad laukiam antradienio.

3. Medžioklė ir jos taktika

Suderinam susitikimą. Pašnekovas patikslina, kad man derėtų laukti „Fluxus Ministerijos“ pirmame aukšte. Aišku, atvykus paskambinti – jis skubiai nusileis ir pasitiks. Skamba puikiai.

Atjudu kelios minutės prieš sutartą laiką. Skambinu. Edgaras Stanišauskas atsiprašo vėluosiantis. Niekur neskubu. Laukiu dešimt minučių – dvidešimt – pusvalandį. Skambinu ir bandau priminti apie savo egzistavimą. Vėlei atsiprašoma ir pažadama ne už ilgo nusileisti. Nieko tokio, juk viso labo laukiau tik valandą.

Rankų paspaudimas, prisėdimas ant sofkutės ir pasipasakojimas, kokiu klausimu atvykau. Esu maloniai išklausytas, pasiūloma patalpa. Ta pati tvarka kaip ir visiems – susimoki mokesčius ir gali darbuotis visuomenės labui. Tiesa, bendravom vos 5 minutes.

Kadangi šiuo metu žadėtoji patalpa neatlaisvinta, siūloma susiskambinti kitą dieną.

Na ką, rašau kitądien.


Atsakyti nesivarginama, telefonas vėl nekeliamas. Bandau taktiką – kasdien iki penkių skambučių iš kelių skirtingų telefonų. Pradžia padaroma iš asmeninio numerio (kuris tikriausiai senai įrašytas į ignoruojamųjų sąrašą), tuomet skambučiai iš kitų numerių. Kas juokingiausia?

• Į kitus numerius kartais atsiliepiama, bet visada siūloma perskambinti ryt;
• Kartas nuo karto, netyčiom (galbūt žaidžiant telefonu), į dalį skambučių atsiliepiama ir pasimetusiu balsu neaiškiai nusakoma situacija (lydima standartinio „susiskambinam ryt“);
• Dalis tiesiog atmetama;
• Vėliau padidėja oponento budrumas ir visi nežinomi numeriai jau ignoruojami.
  

Situacija panašėja į nevykusią medžioklę ar kokį tai vaikišką žaidimą.

2. Laiškų neskaitau, telefonu neatsiliepiu, sms ignoruoju

Kaip jau matėte, gavau atsakymą, kad be jokių kliūčių „galime susitikti ir apie tai pakalbėti“. Dar tą pačią dieną pasiūlau susibėgti (kad ir vakare), bet tai buvo pirmas signalas į kurį niekas nereagavo.

Galbūt žmogus užimtas, galbūt per vėlai pamatė, pagaliau, gal mail‘as nenukeliavo? Kas gali žinoti? Tad nedarau skubių išvadų ir kitą dieną, prie pusryčių arbatos puodelio, suraitau naują laišką:

Kelias dienas niekas neatrašo. Atmintis išduoda, kad pirmojo laiško paraše užfiksuotas oponento telefono numeris. Skambinu. Po kelių ignoravimų ragelis pakeliamas. Edgaras Stanišauskas pasiūlo paskambinti po savaitgalio (pirmadienį) ir susitarti detaliau. Savaime aišku, pirmadienį ragelio niekas nekelia, tad naudoju kitą priemonę – sms žinutę.



Reakcijos nulis. Skambučiai nekeliami, sms ignoruojami. Ok, grįžtam prie laiškų. Keista, bet vos išsiuntus iškart gaunu abstraktų atsakymą, po kurio mano pašnekovas vėlei dingsta.


Tikriausiai tai buvo lūžio taškas, kuomet sukilo azartas. Vėlei galybė skambučių ir... „ou jė“. „Fluxus Ministerijos“ šefas atsako, kitai dienai sutariam susitikimą ir ledai rodos pajudėjo...

1. Istorijos pradžia

Na ką, tikriausiai verta papasakoti „smagią“, ketvirtą savaitę besiteisiančią istoriją apie socialinėmis iniciatyvomis tituluojamų projektų kuratorių atsipūtimą.

Pradėkim nuo pradžių. Kadaise su kolega, muziką mylinčiu labiau negu moteris, „susimetėme skudurus“ ir nėrėm į dienoraščio rašymą. Viskas iš idėjos ir tik apie muziką. Aprašinėjom asmeninius hitus, lankėmės koncertuose, iš rūsių traukėm nežinomus atlikėjus ir skleidėm žinią apie jų kuriamus garsus. Užmojai augo – idėjos stiprėjo – būrėsi jaunų žmonių kolektyvas – dienoraštis mutavo į internetinį žurnalą. Kad ir kaip viskas keitėsi, kertiniai dalykai išliko tie patys – išskirtinai tik muzikinės temos ir darbas iš idėjos.

Kaip ir reikėjo tikėtis, atėjo diena kai žmonėms, dirbantiems prie projekto, atsirado poreikis susitikti vis dažniau. Kolegos mestelėjo idėją ieškotis tam patalpų. Kodėl gi ne. Pirmas, neįpareigojantis žingsnis, užklausimas facebook tinkle.


Tikriausiai nieko keisto, kad tokia žinutė realios naudos neatnešė. Tad dar tą patį vakarą išsiunčiau keletą laiškų į meno erdvėmis įvardinamas vietas. Vienas laiškų nuskriejo „Fluxus Ministerijos“ viceministrui Edgarui Stanišauskui.


Dar tą pačią dieną, keliolikos minučių bėgyje, gavau atsakymą. Atrodo vilčių yra, svarbiems žmonėms įdomios jaunimėlio problemos ir tikslą pasieksime greičiau nei tikėjomės?

Kažin. Pasirodo čia tik prasidėjo mano epopėja.